- Apie
Graikijos
miest? ?r.
Drama (miestas)
.
Drama
(
gr.
Δρα´μα ?darbas“, ?k?rinys“, ?veikalas“) ? viena i? literat?ros form? (?alia lyrikos ir epikos), kurioje ?vykiai perduodami per veik?j? dialogus. Nuo seniausi? laik? folklorine ar literat?rine forma egzistavo skirtingose tautose. Nepriklausomai vieni nuo kit? dramos tradicijas suk?r? Antikos graikai, senov?s indai, kinai, japonai, Amerikos ind?nai. Esminis dramos pob?dis, tai meni?kai i?baigtas k?rinio pavidalas
spektaklyje
, kuris su ?vykiu supa?indina ne pasakojimu, bet matomu veiksmu.
Dramos u?uomazgos yra pirmyk?t?je poezijoje, kurioje tebebuvo susiliej? v?liau atsiskyr? lyrikos, epo ir dramos elementai kartu su muzika ir mimikos judesiais. Anks?iau nei kitose tautose drama kaip atskira poezijos forma susiformavo pas indus ir graikus.
Vakar? drama atsirado senov?s Graikijoje i? apeigini? dievo
Dioniso
?ven?i?
V a. pr. m. e.
VI a. pr. m. e. buvo sukurtas klasikinis
antikos
dramos modelis. Pirmieji tragikai buvo
Aischilas
,
Sofoklis
ir
Euripidas
, pirmasis komediografas ?
Aristofanas
. XVI a. graik? drama buvo pavyzdys Europos dramai, kuri iki tol r?m?si religiniais ir pasakojamaisiais pasaulietiniais siu?etais (misterijos, mokyklin?s dramos ir intermedijos).
Pranc?z? dramaturgai, remdamiesi graikais, grie?tai laik?si tam tikr? nuostat?, kurie buvo laikomi b?tinais dramos estetikai, pvz., laiko ir vietos vienov?; scenoje vykstan?io epizodo trukm? negali b?ti ilgesn? nei para; veiksmas turi vykti toje pa?ioje vietoje; drama turi taisyklingai vystytis per 3-5 aktus, nuo u?uomazgos (heroj? charakteri? ir pradin?s pad?ties i?ai?kinimas) per vidurini?sias peripetijas (pad?ties ir santyki? pasikeitimai) iki atomazgos (paprastai katastrofi?kos); dalyvaujan?i? asmen? skai?ius labai ribotas (paprastai nuo 3 iki 5); veik?jai i?skirtinai auk??iausieji visuomen?s atstovai (karaliai, karalien?s, princai ir princes?s) ir j? artimiausi tarnai, kurie ?vedami ? scen? dialogo patogumui ir replikavimui. Tokie buvo klasikin?s pranc?z? dramos bruo?ai (
Kornelis
,
Rasinas
).
Dramos paprastai prasideda
prologu
. Taip vadinama veikalo dalis nuo prad?ios iki choro at?jimo. Choras ??engdavo ? scen?, vadinam? orchestra, dainuodamas parodu vadinam? dain?. Kitos choro giesm?s buvo vadinamos stasimais.
Veikian?i? asmen? tarpusavio pokalbiai bei j? dialogai su choru vadinami epeisodijais. Graudulinga tragedijos veik?jo ir choro pakaitomis giedama rauda buvo praminta komu.
Komedijos tur?jo dar dvi tik joms b?dingas dalis: parabas? ir agon?. Parabas? ? tai su komedijos turiniu nesusijusi choro daina, publicistinis nukrypimas. Jame autorius kalba apie ?vairius j? dominan?ius visuomen?s gyvenimo ?vykius ar rei?kinius, samprotauja literat?rin?mis temomis. Agonas yra pagrindini? veik?j? ar svarbiausi? komedijos id?j? gin?as.
Dramos baigiasi eksodu ? i??jimu. Choras truput? pasi?neka su vienu ar dviem dramos veik?jais ir i?eina dainuodamas i?vados giesm?.
Jau Kretos-Mik?n? epochoje (II t?kstantme?io prie? m. e. antroji pus?) pirmyk?tis dramos elementas tur?jo tendencij? virsti savaranki?ku teatriniu vaidinimu. Ta?iau drama kaip savaranki?kas meninis k?rinys atsirado Graikijoje ne anks?iau kaip VI a. prie? m. e. Drama suponavo didel? asmenyb?s savaranki?kum? ir asmenybi? tarpusavio susid?rim? su gamta arba visuomene.
?iam procesui itin pravert? dar pirmyk?t?je bendruomen?je kil?s dievybi? kultas, kuris daugiausia ir buvo t? gamybini? ? k?rybini? proces? apibendrinimas.
Dramai ? ir tragedijai, ir komedijai ? b?dingas intensyvus i?orinis veiksmas ir vidinis persona?? gyvenimas bei kaita. Dramoje suartinami ?vykiai, kuriuos paprastai skiria ilgas laiko tarpas. Palyginti trumpame draminiame k?rinyje kiekvienas persona?as paprastai atsiduria ?vairiausiose pad?tyse. ?sp?dis sustipr?ja, kai rodomos kritin?s, kulminacin?s, did?iausios ?mogaus ?tampos situacijos.
Epas pasakoja veiksm? kaip atsitikus? praeityje, o drama j? rodo vykstant? dabar. Dramos veiksmas praeina prie? skaitytoj? ar ?i?rov? akis kaip realyb?, yra betarpi?kas, matomas.
Epe pasakotojas da?nai komentuoja ?vyki? aplinkybes, apib?dina persona?us, o dramoje jis tarsi i?nyk?s. Dramaturgas slepiasi u? persona??, kurie dramoje gyvena savaranki?k? gyvenim?, veikia tarsi be autoriaus valios. Dramoje autorius paprastai neai?kina nei veik?j? poelgi?, nei jausm?, nei susidariusios situacijos ? visa tai turi savaime paai?k?ti i? pa?i? persona?? poelgi?, kalbos, santykio su kitais persona?ais.
Dramoje atskleid?iama buitin?, socialin?, etin?, psichologin? problematika. K?rinyje vyrauja ?eimos ir visuomen?s, ?mogaus ir tautos santyki?, socialin?s negerov?s, tematikos.
Dramos veiksmas rutuliojamas kalba (dialogais, monologais, replikomis) bei poelgiais. Kadangi dramos esm? yra veiksmas, o dramin? veiksm? sudaro kova, tai turi b?ti bent dviej? asmen? susid?rimas, kuris i?rei?kiamas dialogu. Veik?jo kalba su savimi, kad atskleist? savo tikslus, norus ar sumanymus, vadinama monologu. Dramoje vienas asmuo yra svarbiausias ? tai pagrindinis herojus ir jo vardu da?nai yra pavadinamas visas dramos k?rinys.
Drama kartais pradedama prologu, kuriame papasakojama apie ?vykius atsitikusius iki rodomo veiksmo prad?ios. Atsitikimas, dav?s prad?i? draminei kovai, vadinamas dramos u?uomazga. Veik?jo pad?tis, kuri ver?ia prad?ti kov? ? dramin? veik?jo pad?tis. Dramin? pad?tis, vedanti prie dviej? interes? susid?rimo yra kolizija, o kovos sunk?jimas ? intriga. Veik?j? pad?ties, priklausomai nuo intrigos, pasikeitimai ? peripetijos. Rezultatas ? dramos atomazga. Pabaigoje kartais yra epilogas, kuris supa?indina su tolimesniu veik?j? likimu. Tarp atskir? dramos veiksm? b?na pertraukos, reikalingos pakeisti scenoje dekoracijas, duoti laiko artistams persirengti.
Kiekvienas draminis veikalas skirstomas skyriais, vadinamais aktais ar veiksmais. Kiekvienas aktas turi duoti u?baigt? dramin?s kovos moment?. Akt? skai?ius turi atitikti moment? skai?iui, kuriais i?semiama kova, atvaizduota veikale. Pagal ?i? schem? drama dalijama ? tris veiksmus (arba aktus): u?uomazga, vidurys (veiksmo eig?) ir pabaiga (atomazga). Veiksmai skirstomi scenomis, priklausomai nuo naujo veik?jo ??jimo ? scen? ar i??jimo i? jos arba paveikslais, kai reikia parodyti veiksmus vienu metu vykstan?ius ?vairiose vietose.
Dramos turinys ?k?nijamas scenoje matomais vaizdais. Sukuriamos dekoracijos, reikalingos fig?ros. Artistai, vaidindami veikian?ius asmenis, savo i?vaizd? pritaiko kostiumu ir grimu, vidin? sielos i?gyvenim? i?rei?kia deklamacija, veido i?rai?ka, judesiais ir
mimika
.
Svarbiausi dramos ?anrai:
tragedija
,
komedija
ir
tragikomedija
.
Baletas
,
opera
,
operet?
? tai taip pat draminio ?anro k?riniai.
Periferiniai ?anrai:
farsas
,
ferija
,
intermedija
,
melodrama
,
tragikomedija
,
vodevilis
ir kt.
I?nyk? draminiai ?anrai:
misterija
ir
moralitetas
.
Tragedija vadinamas dramos k?rinys, atskleid?iantis a?trius, visuomeni?kai reik?mingus prie?taravimus. Jos herojai ? ry?kios asmenyb?s, kurios susiduria su likimu, dievais, visuotinai vyraujan?ia tvarka. Persona?? aistros tragedijoje labai stiprios, kra?tutinai ?temptos, ?vykiai neretai pasibaigia vieno ar keli? persona?? mirtimi. Tragi?ka baigtis da?nai laikoma esminiu tragedijos bruo?u.
Aristotelis ai?kina tragi?kos klaidos (kartais sakoma, tragi?kos kalt?s) s?vok?: herojus, ne?inodamas koki? nors svarbi? aplinkybi?, pasielgia taip, kad tas poelgis tampa nei?vengiama jo ??ties prie?astimi.
Draminio veiksmo esm? antikin?je tragedijoje lemia herojaus sprendimas, jo moralin? teis? pasielgti vienaip ar kitaip. Tragedijos persona?ai stovi kry?kel?je. Jie atsako u? savo poelgius, kurie yra reik?kimgi ir visuomeniniu, ir moraliniu po?i?riu. Herojai patys patiria likimo sm?gius, daro lemtingus sprendimus, dalijasi abejon?mis, i?rei?kia skausm? ?i?rov? akivaizdoje, ?traukdami pastaruosius ? savo i?gyvenimus.
Tragedijoje nevaizduojami kasdienio gyvenimo r?pes?iai ir smulkmenos, ?ia kalbama apie svarbiausius ?mogaus gyvenime dalykus, parodoma, kaip kritiniu momentu jis tur?t? elgtis.
Steb?damas dramati?k? konflikt?, ?i?rovas yra kvie?iamas pagalvoti apie savo gyvenim? ir apie tai, kas sudaro jo esm?. Tragedijos veiksmas, heroj? ??tys ?i?rovui kelia baim? ir gailest?. Tragedija ?i?rov? emoci?kai sukre?ia, bet jis patiria d?iaugsm?, emocin? pakilim?, nes spektaklis leid?ia patikrinti vertybes, patvirtina, kad jos tebegalioja.
?i?rovas gailisi tragedijos herojaus, ta?iau kartu ir did?iuojasi juo, nes pastarasis, susidurdamas su tuo, kas j? pranoksta ? su likimu, dievais, valstyb?s tvarka, bendruomen?s nuomone, elgiasi remdamasis idealais ir nesigaili net savo gyvyb?s. ?i? dvasin? b?sen?, kai spektaklio metu susitapatinama su herojumi ir i?gyvenamas ypatingas apsivalymo jausmas, Aristotelis pavadino katarsiu.
Komedija ? dramini? k?rini? r??is, kur vaizduojama tai, kas juokinga ar neprotinga gyvenime, i?juokiamas kuris nors nesveikas visuomen?s ar buities rei?kinys, ?mogaus b?do bruo?ai. Tragizmas susij?s su baim?s ir u?uojautos jausmu, tragi?kas herojus kelia pagarb?, o komi?ki dalykai n?ra bais?s, juokiamasi i? to, ? k? ?velgiama i? ?alies, jau?iant prana?um?. Komedijoje kilnumas, auk?ti idealai n?ra pamir?tami, ta?iau jie parodomi i? kasdienyb?s pozicij?.
Steb?dami persona?o nes?kmes, ?i?rovai b?na atlaid?s, jie juokiasi i? suklupusiojo lygindamiesi su juo, ?sivaizduodami save pana?ioje situacijoje. Komedijoje nesi?aipoma i? ideal?, bet smerkiamas j? i?kraipymas, ?mogaus bandymai pritaikyti savo reikm?ms. U? komedijoje patiriamas nes?kmes persona?ui nereikia atiduoti gyvyb?s, o ?i?rovas nepatiria katarsio, bet labai svarbi tampa visuomen?s kritikos galimyb?.
Juok? paprastai kelia netik?tas sugretinimas to, kas kilnu, didinga, ir to, kas ?emi?ka, ?mogi?ka, arba situacija, kai kas nors elgisi netipi?kai, tarkim, herojus pasielgia neheroji?kai.
Tragedijos paprastai ra?ytos mit? motyvais. Galb?t toki? pad?t? nul?m? tradicija: i? prad?i? tragedijos buvo kuriamos Dioniso mit? tematika, v?liau prad?ta ?terpti kitus pasakojimus. Ta?iau svarbiausia buvo tai, kad mitas ? universali med?iaga, teikianti daugyb? galimybi? i?reik?ti ?vairiausioms situacijoms, jausmams, b?senoms.
Mit? gausyb? atrod? lyg kupinas aruodas, i? kurio dramaturgai pilnomis rie?ku?iomis s?m?si reikaling? pavyzd?i?. Beje, kituose hel?n? menuose, skulpt?roje ir ypa? tapyboje (sienin?je ir vaz?) taip pat da?nai matome mit? veik?jus ir siu?etus. Menininkus viliojo ne tik mit? ?vairov?, bet ir apibendrinimo galia.