Istorija

Istorija ( gr. `?στορ?α ? ?inios, paremtos tyrimu, apra?ymu, pasakojimu), dabartine prasme suvokiama:

kaip bet kokios pasakojimo bruo?? turin?ios dabarties ?inios apie praeit? (neretai tapatinama su pa?ia praeitimi),
kaip mokslo kryptis, nagrin?janti bei interpretuojanti (kit? autori? teigimu, reprezentuojanti) dokumentuot? ?monijos praeit?.

Tradici?kai laikoma, kad istorijos objektas yra dokumentuota ?monijos patirtis, tod?l laikotarpis iki ra?ytini? ?altini? atsiradimo da?nai vadinamas prie?istore , arba proistore (?vairiose ?alyse ra?tas atsirado skirtingu laiku, tod?l vieningos prie?istor?s ? istorijos ?ribos“ n?ra). Prie?istor?s pa?inimas da?nai paliekamas archeologijai . Ta?iau i? ties? riba tarp istorijos ir archeologijos pa?inimo objekt? yra labai siaura: abi mokslo kryptys ?iandien vis da?niau naudojasi viena kitos metodologija ir patirtimi.

Istorija turi did?iul? reik?m? taut? , bendruomeni? , kult?r? ir bet koki? kolektyvini? grupi? bendrumui ir tapatumui u?tikrinti. Istorija primena mums tuos praeities ?vykius ir aplinkybes, be kuri? mes ne?inotume, kas i? tikr?j? vyksta dabar. Praktin? istorijos funkcija yra orientuoti m?s? dabartin? gyvenim? praeities ir dabarties perspektyvoje.

S?voka [ redaguoti | redaguoti vikitekst? ]

?odis `?στωρ senov?s graik? pasaulyje rei?k? liudytoj?, ?inov? (taip j? vartojo Homeras , Herakleitas ); ?io ?od?io daryba yra jon?ni?ka. Herodotas i? Helikarnaso savo veikal? pavadino `?στορ?η? απ?δεξι? ? tyrim?, liudijim? i?d?stymu. Tokie paliudijimai antikos pasaulyje buvo skirti pirmiausia nekasdieni?k? ?vyki? papasakojimui ( lot. res gestae ? ?ygiai, laim?jimai). Romoje toki? ?vyki? tyrimas, ?inojimas ( lot. historia ) tur?jo pragmatin? reik?m?: ( Cicerono teigimu, ?istorija yra gyvenimo mokytoja“). Kartu historia buvo suvokiama ir perkeltine reik?me, kaip pasakojimas. B?tent tokiomis reik?m?mis ji pasklido po tuometin? Europ?. Be to, dar ankstyvosios krik??ionyb?s laikais i? ?yd? tradicijos buvo perimtas istorijos, kaip ?dievi?kojo plano“, suvokimas: tai leido istorij? tapatinti su praeities-dabarties vyksmus.

? lietuvi? kalb? s?voka istorija at?jo palyginti v?lai per lotyn? , lenk? ir kitas kalbas. Lietuvi? kalboje istorija vadiname tiek tai, k?, pvz., lenkai ar vokie?iai vadina ??vyki? istorija“ ( vok. Geschichte , lenk. dzieje ), tiek vadinam?j? ?proces? istorij?“ ( vok. Historie , lenk. historia ).

Istorijos metodas [ redaguoti | redaguoti vikitekst? ]

Istorijos metodas yra b?d?, ?ranki? ir technik? visuma, kuria remdamiesi istorikai tyrin?ja dokumentuot? praeit?. Istorijos metodas gim? i? XVI?XVII a. suintensyv?jusios tekstini? ?altini? kritikos, tod?l pirmiausia taikomas ra?ytiniams ?altiniams. Prakti?kai ra?ytini? ?altini? kritika buvo pritaikyta istoriografijoje Johanno Christopho Gattererio (1729?1799), Bartholdo Georgo Niebuhro (1776?1831) bei Leopoldo von Rankes (1795?1886). J? pritaikyta istorijos ?altini? tyrim? metodologija buvo apibendrinta ir suformuluota Johanno Gustavo Droyseno ?Istorikos pagrinduose“ (1868), Ernsto Bernheimo ?Istorijos metodo ir istorijos filosofijos vadov?lyje“ (1889), Charles’o Victoro Langlois ir Charles’o Seignobos’o ??vade ? istorines studijas“ (1898).

Tradici?kai skiriami trys istorik? darbo etapai:

euristinis (med?iagos paie?ka ir rinkimas),
kritinis (surinktos med?iagos kritinis apdorojimas, patikrinimas, fakt? nustatymas),
interpretacinis (fakt? ?suvedimas“ ? mintis, koncepcijas ).

Istorik? tyrim? med?iaga paprastai vadinama istorijos ?altiniais. Istorijos ?altiniai reikalingi istorini? fakt? nustatymui. Istorijos ?altiniai skirstomi pagal autoryst?:

pirminiai (?altinis sukurtas am?inink?, ?altinyje minim? ?vyki? dalyvi? arba liudytoj?),
antriniai (?altinis sukurtas pasir?mus kitais, pirminiais, ?altiniais),

ir pagal pob?d?:

naratyviniai ( kronikos , metra??iai , atsiminimai, publicistika , korespondencija ir kt.),
dokumentiniai ( ?statymai , administraciniai aktai, privilegijos, teism? praktikos bylos ir kt.),
ikonografiniai (nuotraukos, ?em?lapiai , tapybos bei grafikos darbai, antspaudai , herbai ir kt.).

Istorijos ?altini? analiz? pagr?sta j? kritika . Skiriama:

i?orin? istorijos ?altini? kritika (nustatoma, kada ir kur buvo sukurtas ?altinis, kas ?altinio autorius, kokia med?iaga r?m?si ?altinio autorius j? kurdamas, ar turimas ?altinis yra vientisas, ar turime tik ?altinio dal?),
vidin? istorijos ?altini? kritika (nustatomas ?altinio patikimumas, t. y. ar tai, k? sako ?altinis, gal?jo ?vykti i? tikr?j?).

?i analiz? da?niausiai taikoma ra?ytiniams ?altiniams, su kuriais istorikams tenka dirbti daugiausia. ?altini? analizei taip pat taikomi vadinam?j? speciali?j? (pagalbini?) istorijos disciplin? metodai, reikalui esant, gali b?ti panaudoti ir ?vairi? kit? mokslo sri?i? (pvz., logikos ) metodai.

Istorijos metodas leid?ia per ?altini? analiz? pa?inti praeit?. Istorijos ?siliejimas ? mokslo sistem? siejamas su istorijos metodo suformulavimu, istorijos institucionalizacija universitetuose , kuri leido rengti profesionalius istorikus, t. y. ?mones, ?vald?iusius istorijos metod?. Tod?l teigiama, kad istorija tapo mokslo kryptimi tik XIX a. prad?ioje. Iki tol ji buvo suprantama tik kaip literat?rinis ?anras ir taikoma pragmatiniams tikslams (t. y. siekiant ?pamokyti“ dabart? pasakojant ?nekasdieni?kus“ praeities ?vykius). Ten, kur iki XIX am?iaus istorija buvo d?stoma universitetuose, j? d?st? ne profesional?s istorikai, bet asmenys, baig? teis?s arba teologijos fakultetus. Paprastai istorijos d?stymas buvo derinamas su i?kalbos, poezijos , retorikos d?stymu.

XIX a. pirmoje pus?je, kai universitetai prad?jo u?siimin?ti moksliniais tyrimais, pirmiausia Vokietijos universitetuose prad?ta organizuoti vadinamuosius istorinius seminarus , kuriuose studentai buvo mokomi ?altini? kritikos ?g?d?i?. Laikoma, kad pirm?j? tok? seminar? Berlyno universitete 1832 m. ?k?r? Leopold von Ranke , filologijos ir teologijos studijas baig?s neetatinis Berlyno universiteto profesorius. Rankes seminar? metu dviem student? kartoms buvo i?ugdytas poreikis dokumentus analizuoti kriti?kai. Dokument? kritika buvo paremta XVII?XVIII a. suformuluota diplomatikos , paleografijos , sfragistikos ir kt. disciplin? metodologija. Rankes studentai paskleid? jo metodus visame pasaulyje. U? Vokietijos rib? jo id?jos tapo ypa? populiarios JAV ir Britanijoje . B?tent nuo tada istorikais mokslininkais gal?jo vadintis tik tie, kurie tur?jo special? pasirengim?.

Norintiems tyrin?ti istorijos ?altinius istorikams pirmiausia reik?jo tur?ti ger? filologin? erudicij?. Istorikai tur?jo gerai mok?ti sen?sias kalbas, kurioms buvo para?yti j? nagrin?jami dokumentai, tod?l istorijos d?stymas XIX a. universitetuose da?nai derintas kartu su filologin?mis disciplinomis . Vokietijoje baigusieji istorijos studijas gal?davo gauti vadinam?j? ?laisv?j? men?“ magistro ( Magister liberalium artium ) arba auk?tesn?, filosofijos moksl? daktaro, laipsn?.

Anks?iausiai istorijos katedros buvo ?kurtos Vokietijos ir Pranc?zijos universitetuose. Britanijos Oksfordo ir Kembrid?o universitetuose istorijos profesori? vietos atsirado tik XIX a. 7 de?imtmetyje. JAV universitetuose nuo XX a. prad?ios istorinis i?silavinimas derintas su vadinam?ja keturi? kryp?i? antropologija , apiman?ia fizin?s antropologijos, kult?rin?s antropologijos, archeologijos bei lingvistikos studijas.

Po Pirmojo pasaulinio karo Pranc?zijos Strasb?ro universitete aplink ?Anal?“ ?urnal? susib?r? jauni istorikai ( Lucien Febvre , Marc Bloch ir kt.) siek? reformuoti istorij?, si?lydami ie?koti glaudesni? jos kontakt? su ekonomika, sociologija ir kitoms disciplinomis. Nepaisant to, kad daugelyje universitet? istorija vis dar buvo d?stoma tradici?kai kaip humanistikos sritis, Pranc?zijos Anal? mokyklos vieta istorijos avangarde leido palaipsniui suart?ti istorijai ir socialiniams mokslams. Ypa? ry?kiai ?is suart?jimas Europoje (Vokietijoje, Pranc?zijoje), taip pat JAV ?vyko po Antrojo pasaulinio karo.

?iuo metu Europos S?jungos patvirtintoje moksl? klasifikacijoje istorija vis dar laikoma humanistikos kryptimi. Toki? pat viet? ji u?ima ir Lietuvos moksl? klasifikacijoje. Ta?iau fakti?kai istorikai naudojasi tiek humanistikos, tiek socialini? moksl? teorijomis bei metodologija, tod?l ji laikytina tarpsritine mokslo kryptimi.

Istorijos mokslo pad?tis Lietuvoje [ redaguoti | redaguoti vikitekst? ]

?iuo metu Lietuvoje mokslinius istorijos tyrimus atlieka ir profesionalius istorikus rengia ?ios institucijos:

Lietuvos istorijos institutas , ?steigtas 1941 m. kaip tuometin?s Lietuvos SSR Moksl? akademijos padalinys, atlieka mokslinius tyrimus, teikia daktaro ir habilituoto daktaro kvalifikacinius laipsnius, leid?ia periodinius leidinius ?Lietuvos istorijos metra?tis“, ?Lithuanian historical Studies“, ?Archaeologia Baltica“ (kartu su Baltijos regiono istorijos ir archeologijos institutu ) ir kt.,

Vilniaus universiteto Istorijos fakultetas , ?kurtas 1968 m., padalinus iki tol egzistavus? Istorijos ir Filologijos fakultet? ? du (pirmoji Istorijos katedra tuometin?je Lietuvos vyriausioje mokykloje ?kurta 1783 m.), rengia istorikus, archeologus, kult?ros istorikus ir antropologus, paveldosaugininkus, turi bakalauro, magistro, daktaro kvalifikacijos teikimo teis?, tiria Lietuvos istorij?, leid?i? periodin? ?urnal? ?Lietuvos istorijos studijos“,
Lietuvos edukologijos universiteto Istorijos fakultetas Archyvuota kopija 2013-06-04 i? Wayback Machine projekto., ?kurtas 1944 m., rengia edukacin?s ir didaktin?s krypties istorikus, turi bakalauro, magistro, daktaro kvalifikacijos teikimo teis?, leid?ia periodin? ?urnal? ?Istorija“,
Vytauto Did?iojo universiteto Humanitarini? moksl? fakulteto Istorijos katedra, rengia Lietuvos istorijos specialistus, turi bakalauro, magistro, daktaro (kartu su Lietuvos istorijos institutu) kvalifikacijos teikimo teis?,
Klaip?dos universitete veikia Baltijos regiono istorijos ir archeologijos institutas , ?kurtas 2003 m., tiriantis regionin?s istorijos ir archeologijos, antropologijos problemas, ir Humanitarini? moksl? fakulteto Istorijos katedra Archyvuota kopija 2007-08-23 i? Wayback Machine projekto., rengianti regionin?s istorijos ir archeologijos specialistus, turi bakalauro, magistro, daktaro (kartu su Lietuvos istorijos institutu) kvalifikacijos teikimo teis?, leid?ia periodin? leidin? ?Acta Historica Universitatis Klaipedensis“, ?Archaeologia Baltica“ (kartu su Lietuvos istorijos institutu),
?iauli? universiteto Humanitarini? moksl? fakulteto Istorijos katedra, ?kurta 1999 m.,
Lietuvos gyventoj? genocido ir rezistencijos tyrimo centras , ?kurtas 1997 m. komunistinio re?imo nusikaltimams ir pasiprie?inimo okupacijai jud?jimui Lietuvoje tirti, leid?ia periodin? leidin? ?Genocidas ir rezistencija“.

Lietuvoje i? istorijos disciplinos XX a. antroje pus?je i?sirutuliojo politologija , kiek anks?iau ? etnologija , archeologija . Dar ?iandien archeologai Lietuvoje savo kvalifikacij? gina istorijos mokslo kryptyje, o daugelis etnolog? bei archeolog? dirba su istorija susijusiose mokslo institucijose.

Istoriografija [ redaguoti | redaguoti vikitekst? ]

Istoriografija ( gr. `?στορειν ? tirti + γραφειν ? ra?yti) suvokiama 1. kaip visuma istorijos veikal?, arba siauresni?ja prasme ? kaip visuma istorijos veikal?, para?yt? remiantis istorijos metodologija, taip pat 2. kaip disciplina, tyrin?janti istorijos tyrin?jim? raid? (vadinamoji ?istorijos istorija“).

JAV ir Britanijoje s?voka istoriografija taip pat apibr??ia istorini? tyrim? ra?ymo teorij? ir metodologij?. Vokietijoje nuo Johanno Martino Chladeniuso (1710?1759) laik? tai vadinama istorikos ( vok. Historik ) terminu. Per vokie?i? istoriografij? pastarasis terminas XX a. pabaigoje populiarinamas ir Lietuvoje.

Istoriografijos raida [ redaguoti | redaguoti vikitekst? ]

Klasifikuojant istoriografijos raid?, esmine a?imi tampa istorizmas , nes suk?rus istorijos metod? bei ?traukus istorij? ? universitet? studij? programas, istoristin? istoriografin? tradicija pirmoji atsiribojo nuo istoriografinio literat?rinio ?anro ir parei?k? pretenzij? tapti dalimi mokslo . Tod?l istoriografijos raidoje skiriama: 1. ikiistoristin? epocha, 2. istorizmas ir 3. postistoristin? epocha (anot J. Ruseno, istorizmo ?veika ). Vis d?lto svarbu pa?ym?ti, kad nepaisant ?iuolaikin?s Vakar? istoriografijos geroko pa?engimo nuo XIX a. istorizmo, esminiai istorizmo principai tebeturi didel? ?tak? istoriografijai.

Ikiistoristin? istoriografija . Iki istorijos metodo suformulavimo XIX a. istoriografija paprastai laikoma ?ikimoksline“, nors istorijos metodo bruo?? randama tiek antikin?je (pvz., Tukididas), tiek krik??ioni?koje (pvz., Beda Garbingasis), tiek humanistin?je (pvz., Leonardo Bruni, Flavio Biondo ), tiek ankstyv?j? nauj?j? laik? (pvz., Jean Mabillon) istoriografijoje. Bendrai istoriografija tuo metu buvo laikoma literat?ros ?anru ir pirmiausia vertinta u? literat?rin? i?rai?k?, tropus ir kitas retorines fig?ras bei poetik? . Istorija tur?jo nekasdieni? ?vyki? pavyzd?iais pamokyti dabart?. Antikos autoriai nuolat pabr???, kad istorija teikia galimyb? pasimokyti i? svetimos patirties, svetim? klaid?. Pragmatin? istoriografijos funkcija buvo akcentuojama iki pat Ap?vietos laik?. Vis d?lto iki istorizmo istoriografija pasiek? tok? lyg?, kad neapsiribojo vien ?vyki? apra?ymu, bet siek? nustatyti ir juos sukelian?ias prie?astis.
Istoristin? istoriografija gimsta kai istorin? pasakojim? pradedama sieti su istorijos metodu pagr?sta kritine ?altini? analize. Tam turi ?takos 1. Herderio pasi?lyta laikysena praeities at?vilgiu (i? kurios kyla Rank?s principas vaizduoti praeit? taip, ?kaip buvo i? tikr?j?“), 2. vis virtuozi?kesnes formas ?gaunanti filologin? kritika, leid?ianti i? antrini? ?altini? atsekti pirminius, 3. antikvarizmas, nuo humanistinio s?j?d?io prad?ios skatinantis rinkti ir publikuoti pirminius ?altinius. Istorikai, pirmiausia Vokietijoje, savo tyrimuose prad?jo remtis pirminiais ?altiniais ir paskelb? sieksi? ?sumokslinti“ istorij?. Klasikiniais tokios istoriografijos pavyzd?iais tapo Leopoldo von Rank?s ?Roman? ir german? taut? istorijos nuo 1494 iki 1514“ (1824), Johanno Gustavo Droyseno ?Aleksandro Did?iojo istorija“ (1833) ar Heinricho von Sybelio ?Pirm?j? kry?iaus ?ygi? istorija“ (1841). Nepaisant to, kad istoriografija vis dar vertinta u? meni?kus ir jaudinan?ius pasakojimus, istorist? pareik?tos pretenzijos ? moksl? skatino istorijos profesionalizacij?. Istoristinei istoriografijai b?dingi stamb?s, didel?s apimties veikalai, o pagrindinis analiz?s objektas ? politin? istorija (retos i?imtys ? Jacobo Burckhardto kult?ros istorija arba Numa Denis Fustel’io de Coulanges’o socialin? istorija).
istoriografija . XIX a. pab. konstatuojama vadinamoji ?istorizmo kriz?“, istoristin? istoriografija pradedama kritikuoti 1. u? neadekva?ias pretenzijas ? moksl? ( pozityvist? kritika u? tai, kad istorikai neranda ?d?sni?“, tod?l istoriografija ? ne mokslas, antra vertus, kritika u? istoriografijos pavertim? mokslu, pernelyg i?augusi? tyrim? specializacij?, perkrovim? faktografija), 2. u? per didel? polink? ? politikos tyrimus ir 3. neretai u? tarnavim? politikos tikslams. Didel? poveik? atsiribojant nuo tradicin?s politin?s istorijos padar? marksizmo id?jos, akcentavusios, kad varomoji j?ga yra ne id?jos, ?takojan?ios veiksmus, bet vadinamoji ?klasi? kova“, nuo kurios priklauso nuosekli socialini?-ekonomini? formacij? kaita. SSRS marksizmo id?jos buvo gerokai i?kreiptos ir dogmatizuotos (vad. marksizmas-leninizmas ). Taip pat siekiant modernizuoti istoristin? istoriografij?, Pranc?zijoje XX a. pr. susib?r? vadinamoji Anal? mokykla , siekusi pripildyti istoriografijos turin? pozityvizmu ir taip atitolinti j? nuo politikos, parodant praeit? kaip kur kas galingesni? j?g? ? did?i?j? socialini? ir ekonomini? poky?i? s?veikos ? rezultat?. Vokietijoje, kaip atsakas ? politin?s istorijos dominavim?, po Antrojo pasaulinio karo susib?r? vadinamoji Bielefeldo mokykla , taip pat akcentavusi praeities socialin?s tikrov?s nagrin?jimo prioriteti?kum?. ?ios mokyklos atstovai paprastai siek? verifikuoti teorin? model? i?siai?kinant, kiek jis atitinka tikrov?. Nuo XX a. antrosios pus?s istoriografija patiria didel? kult?ros antropologijos ?tak?; naujausios tendencijos JAV ir Europos istoriografijoje siejamos su vadinamosios naujosios kult?ros istorijos dominavimu, kai pagrindiniu praeities pa?inimo objektu tampa kult?ra (tai galima laikyti politin? ir socialin? istorij? integruojan?iu vieniu).

Pagalbin?s istorijos disciplinos [ redaguoti | redaguoti vikitekst? ]

Pagalbin?s istorijos disciplinos XVI?XVII a. i?augo i? ?inijos ir erudicijos pl?tros bei sieki? kriti?kai vertinti senuosius dokumentus. Did?iausi? post?m? j? raidai padar? humanistinis s?j?dis , reformacija ir jos ?takoje i?vys?iusi teologin? doktrinin? polemika. 1681 m. benediktin? vienuolis Jean Mabillon, polemizuodamas su j?zuitais , i?leido k?rin? De re diplomatica libri sex , kuriame suformuluotos dokument? autenti?kumo nustatymo ir kritikos nuostatos v?liau peraugo ? atskirus metodus. Taip buvo pad?ti pamatai paleografijai ir diplomatikai. Ta?iau Mabillono tyrim? rezultatai tik XVIII a. pab. buvo paskleisti universitetuose. Pirmiausia tai ?vyko Vokietijoje, kur ?is nuopelnas priskiriamas Gottingeno universiteto profesoriui Johannui Christophui Gattereriui, ?diegusiam vokie?i? istoriografijoje chronologijos, genealogijos, diplomatikos ir kit? pagalbini? disciplin? pasiekimus. Pagalbini? disciplin? s?voka buvo suformuluota XIX a. Jos buvo itin pla?iai taikomos istoristin?s istoriografijos, ta?iau daugelis j? (pvz., etnografija , archeologija ) ?iandien pripa??stamos kaip atskiros mokslo ?akos.

Istorikai naudojasi ir tarp?akin?mis disciplinomis, pvz., hermeneutika , taip pat gretutini? mokslo kryp?i? pagalbin?mis disciplinomis, pvz., kalbotyros ?akomis, tirian?iomis asmenvard?ius ir kitus tikrinius daiktavard?ius ? antroponimika (antropomastika) ir onomastika .

I?skiriamos tokios istorijos pagalbin?s disciplinos:

Archyvistika , arba archyvotyra, tirianti archyv? darbo teorij?, metodik? ir organizavim?, archyv? istorij?,
Bonistika , tirianti popierinius piniginius atsiskaitymo ?enklus, mok?jimo priemones, vertybinius popierius ir kt.,
Chronologija , tirianti laiko skai?iavimo sistemas, nustatanti tikslias ?vyki? bei dokument? datas,
Diplomatika , tirianti sen?j? akt? (juridin? gali? tur?jusi? ra?ytini? dokument?) formuliarus, j? strukt?r? ir raid? iki XVIII a.,
Emblematika , tirianti emblemas (sutartinius ?enklus, simboli?kai rei?kian?ius koki? nors s?vok? arba id?j?), j? atsiradim?, funkcionavim?, emblemose ?ymim? simboli? reik?mes,
Epigrafika , tirianti senuosius epigrafus (?ra?us ant akmens plok??i?, statini?, metalo, molio, med?io ir kit? dirbini?),
Faleristika , tirianti medalius, ordinus, pasi?ym?jimo ?enklus, j? istorij?, apdovanojim? sistemos atsiradim?, i?sivyst? i? numizmatikos ,
Filatelija , tirianti pa?to ?enklus, vokus ir atvirukus su pa?to ?enklais bei antspaudais,
Filigranistika , tirianti filigranus (popieriaus vanden?enklius),
Genealogija , tirianti da?niausiai auk?to visuomeninio statuso gimini?, ?eim?, asmen? kilm?, nustatanti giminyst?s ry?ius,
Heraldika , tirianti herbus, kaip skiriamuosius ?enklus ir istorijos ?altin?,
Metrologija , tirianti matavimo vienet? sistemas,
Numizmatika , tirianti pinigus (siauresne prasme ? monetas), monet? kalimo istorij?, pinig? apyvart?,
Paleografija , tirianti sen?j? ra?to form? grafik? ir neografija , tirianti moderni?j? laik? ra?to form? grafik?,
Sfragistika , arba sigilografija, tirianti popieriuje, va?ke, lake atspaustus spaudus, kaip skiriamuosius ?enklus ir istorijos ?altin?,
?altiniotyra , istorijos ?altini? mokslas, arba archeografija, renkanti istorijos ?altinius, tirianti j? r??is, formas, turin?, atsiradim?, pob?d?, autenti?kum? ir patikimum?,
Veksilologija , tirianti v?liavas, kaip skiriamuosius ?enklus ir istorijos ?altin?.

Literat?ra lietuvi? kalba [ redaguoti | redaguoti vikitekst? ]

Zenonas Norkus, Istorika , Vilnius, 1996.
Joyce Appleby, Lynn Hunt, Margaret Jacob, Tiesos sakymas apie istorij? , Vilnius, 1998.
Edward Hallett Carr, Kas yra istorija? , Vilnius, 1999.
Hayden White, Metaistorija: istorin? vaizduot? XIX am?iaus Europoje , Vilnius, 2003.
Jorn Rusen, Istorika: istorikos darb? rinktin? , Vilnius, 2007.