Otas fon Bismarkas vok. Otto Eduard Leopold von Bismarck-Schonhausen
Gim?	1815 m. baland?io 1 d. ?enhauzenas , dab. Saksonija-Anhaltas
Mir?	1898 m. liepos 30 d. (83 metai) Frydrichsru, netoli Hamburgo
T?vas	Karlas Vilhelmas Ferdinandas von Bismarkas
Motina	Vilhelmina Luiza Menken
Sutuoktinis (-?)	Johanna von Puttkamer
Vaikai	Marie, Herbertas, Vilhelmas
Veikla	Pr?sijos ir Vokietijos XIX a. politikas, Pr?sijos ministras pirmininkas 1862?1890 m., nuo 1867 m. ?iaur?s Vokietijos s?jungos kancleris
?ym?s apdovanojimai
Vikiteka	Otto von Bismarck
Para?as

Otas fon Bismarkas ( vok. Otto Eduard Leopold von Bismarck-Schonhausen ; 1815  m. baland?io 1 d. ?ionhausene , dabar Saksonijoje-Anhalte  ? 1898  m. liepos 30 d. Frydrichsru, netoli Hamburgo ) ? Pr?sijos ir Vokietijos XIX a. politikas, b?damas Pr?sijos ministru pirmininku 1862 ? 1890  m., jis pri?i?r?jo Vokietijos suvienijim?. Nuo 1867  m. Bismarkas buvo ?iaur?s Vokietijos s?jungos kancleris . Kai 1871  m. atsirado antroji Vokietijos imperija , tapo jos pirmuoju kancleriu ir buvo pramintas ?Plieniniu kancleriu“. B?damas ministru pirmininku Bismarkas tur?jo didel?s ?takos to meto Vokietijos politikai.

Jaunyst? [ redaguoti | redaguoti vikitekst? ]

Bismarkas gim? ?ionhausene, turtingos ?eimos dvare ? vakarus nuo Berlyno , Pr?sijos karalyst?s Saksonijos provincijoje. Jo t?vas Karl Wilhelm Ferdinand von Bismarck ( 1771 m. lapkri?io 13 d. ? 1845 m. lapkri?io 22 d.) buvo ?emvaldys ir buv?s Pr?sijos karininkas. Motina buvo Wilhelmine Luise Mencken. Bismarkas mok?si Graues Kloster gimnazijoje. Septyniolikos met? jis ?stojo ? Jurgio Augusto universitet? Giotingene, kur vienerius metus buvo Giotingeno Hanoverio korpuso narys, prie? stodamas ? Frydricho Vilhelmo universitet? Berlyne. Nors Bismarkas tik?josi tapti diplomatu, jis sugeb?jo gauti tik nereik?mingus administracinius postus Achene ir Potsdame .

Bismarkas ved? auk?takilm? Johanna von Puttkamer ( 1824 m. baland?io 11 d. ? 1894 m. lapkri?io 27 d.) Alt-Kolziglove 1847 m. liepos 28 d. Kaip Puttkamer, jis tapo pietistu liuteronu . J? ilgoje ir laimingoje santuokoje gim? dukra (Marie) ir du s?nus (Herbertas ir Vilhelmas, ?inomas kaip ?Bilas“), visi vaikai i?gyveno.

Ankstyva politin? karjera [ redaguoti | redaguoti vikitekst? ]

Vedyb? metais Bismarkas buvo i?rinktas atstovu ? naujai sukurt? Pr?sijos ?statym? leid?iam?j? organ? Vernichterio Landtag?. ?ia jis gavo rojalisto ir reakcionieriaus reputacij?. Jis atvirai pritar? min?iai, kad monarchas turi Dievo suteikt? teis? valdyti.

1848  m. Pr?sijoje kilo revoliucija , kuri visi?kai sutriu?kino karali? Frydrich? Vilhelm? IV . Monarchas, i? prad?i? link?s prie? sukilim? panaudoti ginkluotas paj?gas, galiausiai buvo priverstas nusileisti mai?tininkams. Jis liberalams pasi?l? daugyb? nuolaid?: pa?ad? paskelbti konstitucij? , sutiko, kad Pr?sija ir kitos vokie?i? valstyb?s turi susijungti ? vien? ir paskyr? liberal? Ludolf Cam ministru pirmininku. Bet met? pabaigoje liberal? pergali? neliko. Jud?jimas susilpn?jo d?l vidini? kov?, o konservatoriai persigrupavo, gavo karaliaus param? ir per?m? Berlyno vald?i?. Nors konstitucija buvo paskelbta, ji n? i? tolo netenkino revoliucionieri? reikalavim?.

1849  m. Bismarkas buvo i?rinktas ? Landtag? , ?emesniuosius naujo ?statym? leid?iamojo organo r?mus. ?iuo karjeros laikotarpiu jis prie?inosi Vokietijos suvienijimui, teigdamas, kad ?iame procese Pr?sija praras nepriklausomyb?. Jis sutiko b?ti Pr?sijos atstovu Frankfurto parlamento susirinkime, kuriame Vokietijos valstyb?s aptar? susijungimo planus, bet vien tam, kad efektyviau prie?int?si susijungimui. Parlamentas nesugeb?jo pasiekti Vokietijos susivienijimo, nes jam tr?ko stipriausi? vokie?i? valstybi? Pr?sijos ir Austrijos paramos.

1851  m. Frydrichas Vilhelmas paskyr? Bismark? Pr?sijos pasiuntiniu ? Vokietijos s?jungos Parlament? Frankfurte . Per a?tuonis Frankfurte praleistus metus pasikeit? jo politin?s pa?i?ros. Nebeveikiamas ultrakonservatyvi? draug? Pr?sijoje, Bismarkas tapo ma?esnis reakcionierius. Jis man?, kad Pr?sijai reikia susivienyti su kitomis vokie?i? valstyb?mis, kad atsvert? did?jan?i? Austrijos ?tak?. Tod?l Vokietijos suvienijimo id?ja jam tapo patrauklesn?.

1858  m. Frydrichas Vilhelmas patyr? priepuol?, po kurio jis liko paraly?uotas ir proti?kai ne?galus. Jo brolis Vilhelmas I prad?jo valdyti Pr?sij? kaip regentas . Jis at?auk? Bismark? i? Frankfurto ir paskyr? ambasadoriumi Rusijos imperijoje . Tai buvo paauk?tinimas jo karjeroje, nes Rusija buvo viena i? dviej? galingiausi? Pr?sijos kaimyni? (kita Austrija). Be to regentas paskyr? Helmuth von Moltke nauju Pr?sijos Armijos ?tabo vir?ininku, Albrecht von Roon Pr?sijos karo ministru ir liep? jiems reorganizuoti armij?. ?ie trys ?mon?s per kitus dvide?imt met? pakeit? Pr?sij?.

Bismarkas Sankt Peterburge praleido ketverius metus ir susidraugavo su b?simu var?ovu princu Aleksandru Gorchakovu . 1862  m. liep? jis buvo nusi?stas ? Pary?i? kaip ambasadorius. Nepaisant daugyb?s met? praleist? u?sienyje, Bismarkas neatitr?ko nuo Pr?sijos vidaus reikal?. J? informuodavo draugas Roon, su kuriuo jis buvo sudar?s ilgalaik? politin? s?jung?.

Pr?sijos ministras pirmininkas [ redaguoti | redaguoti vikitekst? ]

Regentas Vilhelmas tapo karaliumi po brolio mirties 1861  m. Naujasis monarchas da?nai konfliktuodavo su liberalesniu Pr?sijos parlamentu. Kriz? kilo 1862  m., kai parlamentas atsisak? reorganizuojamai armijai suteikti daugiau l???. Ministrai nesugeb?jo ?tikinti parlamento, o karalius nenor?jo nusileisti. Vilhelmas man?, kad Bismarkas yra vienintelis politikas, sugebantis i?spr?sti problem?, bet dvejojo d?l paskyrimo, nes ?is reikalavo visi?kos laisv?s u?sienio politikos klausimais. Kai 1862  m. rugs?j? Deputat? R?mai ( Abgeordnetenhaus ) atmet? biud?et?, Roon ?tikino Vilhelm? at?aukti Bismark? ? Pr?sij?. Rugs?jo 23 d. Bismarkas tapo Pr?sijos ministru pirmininku.

Bismarkas ketino i?laikyti karaliaus vir?enyb?, i?spr?sdamas biud?eto problem?, netgi jei reik?t? panaudoti nelegalias priemones. Jis teig?, kad nenuma?ius konstitucijoje atvejo, kai ?statym? leid?jai nepatvirtina biud?eto, jis gali patvirtinti pra?jusi? met? biud?et?. Taip 1861  m. biud?eto pagrindu mokes?iai buvo renkami ketverius metus.

Kitais metais Bismarko nesantaika su ?statym? leid?jais dar labiau sustipr?jo. 1863  m. Deputat? R?mai paskelb? rezoliucij?, jog jie nebegali susitarti su Bismarku. Atsakydamas ? tai karalius paleido parlament?, apkaltin?s, kad ?is nori nekonstituci?kai u?valdyti ministr? kabinet?. Bismarkas i?leido ?sak?, apribojant? spaudos laisv?. ?is sprendimas suk?l? net princo, b?simo karaliaus Frydricho III vie?? nepritarim?. Nepaisant bandym? nutildyti kritikus, Bismarkas liko labai nepopuliariu politiku. Jo r?m?jai per 1863  m. spalio rinkimus blogai pasirod?, o liberal? koalicija (pagrindin? partija buvo Progreso partija ) laim?jo du tre?dalius viet?. Parlamentas nuolat reikalavo, kad karalius atleist? Bismark?, bet ?is to nedar?, bijodamas, kad po to atsiras liberalus ministr? kabinetas.

Vokietijos suvienijimas [ redaguoti | redaguoti vikitekst? ]

Pergal? prie? Danij? ir Austrij? [ redaguoti | redaguoti vikitekst? ]

Vokietij? sudar? daugyb? ma?? valstybi?, sujungt? ? gana laisv? Vokietijos s?jung?. Kad suvienyt? Vokietij?, Bismarkas naudojosi diplomatija ir Pr?sijos armija. Jis ne?trauk? ? suvienijim? Austrijos, nes nor?jo padaryti Pr?sij? dominuojan?ia nacijos dalimi.

Bismarkui i?kilo diplomatin? kriz?, kai 1863  m. lapkrit? mir? Danijos karalius Frederikas VII . ? ?lezvigo ir Hol?teino kunigaik?tystes parei?k? pretenzijas naujasis Danijos karalius Kristijonas IX ir Frederikas fon Augustenburgas (vokie?i? kunigaik?tis). Pastar?j? labai palaik? Pr?sijos visuomen?. Bismarkas padar? labai nepopuliar? ?ingsn? parei?k?s, kad pagal prie? de?imtmet? paskelbt? Londono protokol? kunigaik?tyst?s legaliai priklauso Danijos karaliui. Ta?iau jis pasiprie?ino, kai Kristijonas prijung? ?lezvigo ir Hol?teino kunigaik?tystes prie Danijos. Remiamas Austrijos, Bismarkas Danijai paskelb? ultimatum?, reikalaudamas sugr??inti ?lezvigui jo buvus? status?. Kai Danija atsisak? j? patenkinti, ?siver?? Austrija ir Pr?sija, prad?damos Antr?j? ?lezvigo kar? ir Danija neteko abiej? kunigaik?tys?i?. I? prad?i? buvo nuspr?sta, kad Vokietijos s?jungos parlamentas nulems kunigaik?tys?i? likim?, bet prie? tai Bismarkas ?tikino Austrij? pritarti Ga?teino konvencijai, kuri buvo pasira?yta 1865  m. rugpj??io 20 d. Pagal j? ?lezvigas atiteko Pr?sijai, o Hol?teinas Austrijai. Tais pa?iais metais Bismarkas tapo grafu fon Bismarku-?ionhauzenu.

Ta?iau 1866  m. Austrija atsi?ad?jo susitarimo ir reikalavo, kad Vokietijos s?junga nulemt? ?lezvigo ir Hol?teino likim?. Bismarkas pasinaudojo tuo kaip pretekstu paskelbti kar? Austrijai. Bismarkas Pr?sijos karius pasiunt? u?imti Hol?tein?. I?provokuota Austrija papra?? kit? vokie?i? valstybi? pagalbos ir prasid?jo Austrijos-Pr?sijos karas . Albrecht von Roon reorganizacijos d?ka Pr?sijos armija buvo beveik tokio pat dyd?io kaip Austrijos, tur?jo moderni? ginkl?, o mobilizuoti kareiviai ? front? buvo ve?ami gele?inkeliais, kuri? Austrija tur?jo labai ma?ai. Genialaus generolo Helmuth von Moltke vadovaujama Pr?sijos armija kov?si tik tuose m??iuose, kuriuos gal?jo laim?ti. Bismarkas taip pat sudar? slapt? s?jung? su Italija , kuri nor?jo Austrijos valdomos Venecijos . Italijos dalyvavimas kare privert? austrus padalinti savo paj?gas.

Visos Europos nuostabai, Pr?sija greitai sumu?? Austrij? ir jos s?jungininkes triu?kinan?iame Kionigraco m??yje. Pagal Prahos sutar? ( 1866  m.) buvo paleista Vokietijos s?junga. Pr?sija u??m? ?lezvig?, Hol?tein?, Frankfurt?, Hanover? , Hes?-Kasel? ir Nasau, o Austrija pa?ad?jo nesiki?ti ? Vokietijos reikalus. Kad sustiprint? Pr?sijos hegemonij? 1867  m. Pr?sija ir kitos ?iaur?s Vokietijos valstyb?s sudar? ?iaur?s Vokietijos s?jung?. Vilhelmas I tapo jos prezidentu, o Bismarkas ? kancleriu. Nuo tada prasid?jo istorik? vadinama ?Austrijos kan?ia“, kai ji buvo paklusnus ?rankis stipresn?s Vokietijos rankose. Tokie ?ali? santykiai i?liko iki Antrojo pasaulinio karo .

Karin?s pergal?s padar? Bismark? labai populiar? Pr?sijoje. 1866  m. Deputat? R?m? rinkimuose liberalai prarado daugum? viet?. Naujasis konservatyvesnis parlamentas geriau sutar? su Bismarku. Jo papra?ytas parlamentas retrospektyviai patvirtino pra?jusi? ketveri? met? biud?et?, kurie buvo ?gyvendinti be ?statym? leid?iamosios vald?ios sutikimo.

?Slidusis ropli?“ fondas [ redaguoti | redaguoti vikitekst? ]

Po 1866  m. karo Pr?sija prijung? Hanoverio karalyst?, Austrijos s?junginink?. Buvo susitarta, kad Hanoverio karalius Jurgis V pasiliks apie 50 % karaliui priklausan?io turto. Lik? pinigai tur?jo b?ti pervesti ? nacionalin? i?d?. Po to Bismarkas apkaltino Jurg? rengiant s?moksl? prie? valstyb? ir at?m? jo dal? (16 mln. taleri?) 1868  m. pavasar?. I? t? pinig? Bismarkas ?k?r? ?slid?j?“ fond? ( Reptilienfonds ), skirt? papirkti ?urnalistus ir diskredituoti politinius prie?us. 1870  m. dal? ?i? pinig? jis panaudojo papirkti Bavarijos karali? Liudvik? II, kad ?is pritart? Vilhelmo I tapimui Vokietijos imperatoriumi.

Tie pinigai taip pat buvo panaudoti ?nipin?ti princo Federiko ir Viktorijos ?eimynai. Jie buvo dideli princo Alberto gerb?jai ir planavo valdyti drauge kaip princas Albertas ir karalien? Viktorija bei planavo pataisyti vykdomosios vald?ios tr?kumus. Kanclerio, atsakingo kaizeriui, pareigyb? tur?jo pakeisti briti?ko stiliaus ministr? kabinetas, kurio ministrai tur?s atsakyti Reichstagui . Vyriausyb?s politika tur?jo b?ti vykdoma pasiekus bendr? ministr? susitarim?. Kad pakenkt? karali?kajai porai kai Vilhelmas II buvo dar paauglys, Bismarkas atskyr? j? nuo t?v? ir prad?jo globoti pats. Jis planavo j? panaudoti prie? t?vus kaip ginkl?, kad i?laikyt? savo vald?i?. Bismarkas mok? jaun?j? princ? savo pa?i?r? ir nepaklusnumo t?vams. Po to jo santykiai su t?vais, ypa? angle motina, tapo labai blogi.

1892  m., po Bismarko atleidimo, kaizeris Vilhelmas II sustabd? fondo veikl?, o turto duodamas pal?kanas perved? ? nacionalin? biud?et? ^[1] .

Antrosios Vokietijos imperijos suk?rimas [ redaguoti | redaguoti vikitekst? ]

Pr?sijos pergal? prie? Austrij? pablogino santykius su Pranc?zija . Pranc?zijos imperatorius Napoleonas III bijojo, kad galinga Vokietija pakeis galios balans? Europoje. Ta?iau Bismarkas neveng? karo su Pranc?zija. Jis tik?josi, kad vokie?i? valstyb?s palaikys Pranc?zij? agresore, susivienys u? Pr?sijos karaliaus nugaros.

Tinkama proga pasitaik? 1870  m., kai vokie?i? princui Leopoldui buvo pasi?lytas Ispanijos sostas, tu??ias nuo 1868  m. revoliucijos . Pranc?zija pasiprie?ino kandidat?rai ir pareikalavo, kad joks Hohencolern? ?eimos narys netapt? Ispanijos karaliumi. Kad i?provokuot? kar?, Bismarkas i?spausdino Emso depe??, kruop??iai redaguot? karaliaus Vilhelmo ir Pranc?zijos ambasadoriaus grafo Benedetti pokalbio versij?.

Pranc?zija prad?jo mobilizacij? ir paskelb? kar? liepos 19 d., pra?jus penkioms dienoms po depe?os i?leidimo Pary?iuje. ? tai buvo ?i?rima kaip ? agresij? ir vokie?i? valstyb?s, apimtos patriotizmo ir nacionalizmo, siunt? karius Pr?sijai. Bismarko s?n?s ?stojo ? Pr?sijos kavalerij?. Pranc?zijos-Pr?sijos karas ( 1870  m.) buvo labai s?kmingas Pr?sijai. Helmuth von Moltke vadovaujama armija laim?jo vien? m??? po kito. Pagrindiniai m??iai vyko vien? m?nes? (nuo rugpj??io 7 d. iki rugs?jo 1 d.) ir Pranc?zija visus juos pralaim?jo. Likusi? karo dal? sudar? kruop??ios vokie?i? operacijos ir panika pranc?z? pus?je.

Galiausiai Pranc?zija neteko Elzaso -Lotaringijos, nes Moltke ir kiti generolai man?, jog to reikia, kad Pranc?zija likt? gynybin?je pozicijoje ^[2] . Tam prie?inosi Bismarkas, nes jis nenor?jo, kad Pranc?zija tapt? nuolatiniu prie?u ^[3] .

Po karo Bismarkas i? karto ir prad?jo siekti Vokietijos suvienijimo. Jis tar?si su pietini? valstybi? atstovais, si?l? nuolaid?, jeigu jie sutikt? su susijungimu. Derybos pavyko ir Vilhelmas I tapo Vokietijos imperatoriumi 1871  m. sausio 18 d. Veidrod?i? sal?je Versalyje (taip dar labiau pa?emindamas Pranc?zij?). Naujoji Vokietijos imperija buvo federacija: kiekviena i? 25 ?emi? (karalyst?s, did?iosios kunigaik?tyst?s, kunigaik?tyst?s, hercogyst?s ir laisvieji miestai) i?laik? tam tikr? autonomij?. Pr?sijos karalius, b?damas Vokietijos imperatoriumi, nevald? visos Vokietijos, o buvo tik pirmas tarp lygi? ( primus inter pares ). Ta?iau jis buvo Bundesrato, kuris susirinkdavo aptarti kanclerio pasi?lyt? politik?, pirmininkas.

Vokietijos imperijos kancleris [ redaguoti | redaguoti vikitekst? ]

1871 m. Bismarkas tapo princu fon Bismarku . Jis buvo paskirtas Vokietijos imperijos kancleriu, bet i?laik? Pr?sijos pareigybes (ministro pirmininko ir u?sienio reikal? ministro). Tad jis tur?jo mil?ini?k? ?tak? vidaus ir u?sienio politikoje. 1873 m. Pr?sijos ministro pirmininko pareigyb? trumpam buvo atskirta nuo kanclerio, kai pirm?j? post? u??m? Albrecht von Roon. Met? pabaigoje jis atsistatydino d?l prastos sveikatos ir Bismarkas v?l tapo ministru pirmininku.

Po to pagrindiniu Bismarko tikslu tapo Katalik? ba?ny?ios ?takos Vokietijoje ma?inimas. Tai gal?jo ?takoti popie?iaus Pijaus IX antiliberal?s teiginiai Klaid? programoje ( 1864 m.) ir ypa? Popie?iaus neklystamumo dogma ( 1870 m.). Bismarkas bijojo, kad Pijus IX ir b?simieji popie?iai sukels nestabilum? Vokietijoje, pasinaudodami popie?iaus neklystamumo dogma kaip politiniu ginklu ir suprie?ins katalikus su protestantais. Kad to i?vengt?, Bismarkas nes?kmingai band? susitarti su kitomis Europos valstyb?mis, kad b?t? ?takojami popie?iaus rinkimai. Europos valstyb?s tur?t? sutarti d?l netinkam? kandidat? ? ?vent?j? Sost? ir instruktuoti kardinolus u? k? balsuoti ^[4] . Pr?sijoje (i?skyrus Reino kra?t?) kaip ir kitose ?iaur?s Vokietijos valstyb?se, dominavo protestantai , o piet? Vokietijoje (pvz., Bavarijoje) ? katalikai . I? viso tre?dalis gyventoj? buvo katalikai. Bismarkas man?, kad Romos katalik? ba?ny?ia turi per daug politin?s galios ir buvo sunerim?s d?l Katalik? Centro partijos atsiradimo ( 1870 m.).

Bismarkas prad?jo antikataliki?k? kampanij?, vadinam? ?Kult?rine kova“ ( Kulturkampf ). 1871 m. Pr?sijos kult?ros ministerijoje panaikintas Katalik? departamentas. 1872 m. i? Vokietijos i?varyti j?zuitai . Bismarkas i? dalies r?m? prie? Rom? nusista?iusi? Senosios Katalik? ba?ny?ios ir liuteronyb?s susijungim?. Grie?tesni 1873 m. ?statymai vyriausybei leido pri?i?r?ti ?vietim? Romos katalik? seminarijose ir apribojo drausminan?ias ba?ny?ios j?gas. 1875 m. reik?jo civilini? vedyb? ceremonij?, kurios anks?iau buvo ?manomos tik ba?ny?ioje. Ta?iau ?ios pastangos tik sustiprino Katalik? Centro partij? ir 1878 m. Bismarkas nutrauk? ?Kult?rin? kov?“, kad i?saugot? likus? politin? kapital?. Tais pa?iais metais mir? Pijus ir j? pakeit? pragmati?kesnis Leonas XIII , v?liau su Bismarku u?mezg?s geresnius santykius.

?Kult?rin? kova“ pad?jo ? savo pus? patraukti pasaulietin? Nacionalin? liberal? partij?, kuri tapo pagrindine jo r?m?ja Reichstage. Bet 1873 m. prasid?jo Ilgoji depresija ( Grunderkrise ), ?lugus Vienos akcij? bir?ai. Tai buvo stipriausias sm?gis Vokietijos ekonomikai nuo 1848?1849 m. revoliucij? laik?. Kad pad?t? ekonomikai, kancleris apleido laisv? prekyb? ir u?d?jo muitus, o tai supykd? Nacionalin? liberal? partij?. ?Kult?rin? kova“ ir jos pasekm?s suk?l? visuomen?s nepasitenkinim? ?i? program? r?musia partija ir tuo pasinaudodamas Bismarkas atsiribojo nuo nacionalini? liberal?. J? populiarumas smarkiai krito ir iki 1879 m. visi ry?iai su Bismarku nutr?ko. Po to Bismarkas prad?jo ie?koti r?m?j? tarp konservatyvi? frakcij?.

Kad i?vengt? Austrijos-Vengrijos taut? problem?, valstyb? band? germanizuoti tautines ma?umas, tokias kaip danai ?iaur?s Vokietijoje, pranc?zai Elzase-Lotaringijoje ir lenkai ryt? Vokietijoje.

Jo politika lenk? at?vilgiu buvo jiems nepalanki ir antilenki?ka ^[5] . Tai didino trint? tarp Pr?sijos lenk? ir vokie?i?. ?i politika buvo pagr?sta Bismarko ?sitikinimu, kad lenkai kelia gr?sm? Vokietijos valstybei. Pats Bismarkas ra?? apie lenkus ?kiekvienas nu?auna vilkus, kai tik gali“ ^[6] ir kalb?jo lenki?kai .

Bismarkas nerimavo d?l stipr?jan?io socializmo jud?jimo ir ypa? Socialdemokrat? partijos . 1878 m. jis ?ved? antisocialistinius ?statymus. Buvo u?draustos socialist? organizacijos ir susirinkimai bei socialistin?s literat?ros platinimas. J? lyderiai buvo suimami ir teisiami policijos teismuose. Bet parama socialistams vis tiek augo ir jie u?imdavo vis daugiau viet? Reichstage, ? kur? patekdavo kaip nepriklausomi kandidatai, nes to nedraud? Vokietijos konstitucija.

Bismarkas band? suma?inti socializmo patrauklum? visuomenei, bandydamas patenkinti darbinink? klas?. Jis prad?jo daugyb? socialini? reform?, kurios gali b?ti laikomos pirmaisiais Europoje darbo ?statymais. 1883 m. Sveikatos draudimo aktas suteik? darbininkams sveikatos draudim?, darbininkas mok?davo du tre?dalius, o darbdavys ? vien? tre?dal? ?mok? sumos. Nelaiming? atsitikim? draudimo aktas atsirado 1884 m. O 1889 m. Vokietija pirmoji pri?m? Pensij? ?statym?, bet pensinis am?ius buvo 65 metai, o tokio am?iaus nedaug kas sulaukdavo. Kiti ?statymai u?draud? moter? ir vaik? darb?. Ta?iau Bismarko pastangos nedav? laukto rezultato ir darbininkai vis tiek nebuvo patenkinti konservatyvia Bismarko vyriausybe.

Paskutiniai metai [ redaguoti | redaguoti vikitekst? ]

1888  m. Vokietijos imperatorius Vilhelmas I mir?, palikdamas sost? Frydrichui III . Bet naujasis monarchas sirgo nei?gydomu v??iu ir tris savo valdymo m?nesius praleido kovodamas su liga, kol mir?. Sostas atiteko jo s?nui Vilhelmui II . Naujasis imperatorius prie?inosi atsargiai Bismarko u?sienio politikai ir pasisak? u? energing? ir greit? ekspansij?, kuri tur?jo i?kovoti ir Vokietijai ?vietos po saule“.

Konfliktas tarp Vilhelmo II ir jo kanclerio pablogino j? santykius. Bismarkas man?, kad gali nurodin?ti Vilhelmui ir nekreip? d?mesio ? jo politik?. Galutinis i?siskyrimas ?vyko 1890  m. prad?ioje, kai Bismarkas band? ?vesti toli siekian?ius antisocialistinius ?statymus. Reichstago dauguma nor?jo pritarti daugumai ?statym?, bet ?vyko skilimas d?l akto, suteikian?io policijai gali? i?vyti socialistinius agitatorius i? nam?, nes tuo laiku ?i galia buvo taikoma pakenkti politiniams prie?ams. Nacionaliniai liberalai atsisak? padaryti ?? ?statym? nuolatiniu, o konservatoriai grasino j? vetuoti, nes Bismarkas atsisak? j? ?iek tiek pakeisti.

Gin?ams t?siantis Vilhelmas II susidom?jo socialin?mis problemomis, ypa? elgesiu su kasykl? darbininkais, kurie streikavo 1889  m. ir da?nai pertraukdavo Bismark? taryboje, kad i?sakyt? savo nuomon?. ?is nesutikdavo su imperatoriaus politika ir band? j? apeiti. Nors Vilhelmas pritar? ?statymo pakeitimui, Bismarkas vis tiek laik?si savo. Kai jo argumentai ne?tikino kaizerio, jis pasikar??iavo ir paai?kino, kod?l nori ?statymo ?lugimo: socialistai agituos iki smurtinio susir?mimo, kuris bus panaudotas kaip pretekstas juos sutriu?kinti. Vilhelmas II atsak?, kad nenori prad?ti savo valdymo kruvina kampanija prie? pavaldinius. Kit? dien?, suprat?s savo klaid?, Bismarkas nusileido kaizerio socialinei politikai.

Nepaisant to, santykiai su imperatoriumi blog?jo ir galutinis skilimas ?vyko, kai Bismarkas ie?kojo naujos parlamentin?s daugumos, nes ankstesn? nuvert? antisocialistini? ?statym? ?lugimas. Parlamente buvo dvi ?takingos partijos: Katalik? Centro partija ir konservatoriai. Bismarkas nor?jo sudaryti nauj? blok? su Centro partija ir pakviet? Ludwig Windthorst aptart? s?jung?. Tai buvo paskutinis Bismarko politinis manevras. Vilhelmas ?nir?o su?inoj?s apie Vindtorsto vizit?. Parlamentin?je valstyb?je vyriausyb?s galva remiasi parlamento daugumos pasitik?jimu ir turi teis? sudaryti koalicijas daugumai u?tikrinti. Ta?iau Vokietijoje kancleris r?m?si tik imperatoriaus pasitik?jimu, o Vilhelmas man?, kad imperatorius turi b?ti informuotas apie tokius susitikimus. Po kar?to gin?o Bismarko namuose d?l vald?ios imperijoje, Vilhelmas i?b?go u?baigdamas j? santykius. Bismarkas, atsid?r?s situacijoje, kurios negal?jo panaudoti savo naudai, para?? pikt? atsistatydinimo lai?k?.

Bismarkas atsistatydino Vilhelmui II pareikalavus, 1890  m., sulauk?s 75 met?, o Vokietijos kancleriu ir Pr?sijos ministru pirmininku tapo Leo von Caprivi . Pra?jus m?nesiui po ?monos mirties, 1894  m. lapkri?io 27 d. jis persik?l? ? Frydrichsru netoli Hamburgo, veltui laukdamas, kol jo papra?ys patarimo.

Vos tik palikus post? pilie?iai prad?jo j? garbinti ir prad?jo rinkti pinigus statyti paminklams jo atminimui. Jam buvo suteikta daugyb? garb?s Vokietijoje, daug pastat? pavadinta jo vardu, knygos apie j? tapo bestseleriais. Be to jis da?nai buvo tapomas.

Bismarkas praleido paskutinius metus rinkdamas memuarus ( Gedanken und Erinnerungen ), kuriuose kritikavo imperatori?. 1898  m. jis mir? sulauk?s 83 met? ir yra palaidotas Bismarko mauzoliejuje. Princu fon Bismarku-?ionhauzenu tapo Herbertas.

I?na?os [ redaguoti | redaguoti vikitekst? ]

Nuorodos [ redaguoti | redaguoti vikitekst? ]

Vikicitatos

Puslapis Vikicitatose ?

Otto von Bismarck

• Otto von Bismarck gyvenimas ( angl. ) ;
• Otto von Bismarck ?Mintys ir prisiminimai“, I tomas ( angl. ) ;
• Otto von Bismarck ?Mintys ir prisiminimai“, II tomas ( angl. ) ;
• Pilna Bismarko autobiografija ( vok. ) .

?   ?   A   ?   R Vokietijos kancleriai ?iaur?s Vokietijos s?junga (1867?1871) Otto von Bismarck Vokietijos imperija (1871?1918) Otto von Bismarck ? Leo von Caprivi ? Prince Chlodwig zu Hohenlohe-Schillingsfurst ? Bernhard von Bulow ? Theobald von Bethmann-Hollweg ? Georg Michaelis ? Georg von Hertling ? Prince Maximilian of Baden ? Friedrich Ebert Veimaro Respublika (1919?1933) Philipp Scheidemann ? Gustav Bauer ? Hermann Muller ? Konstantin Fehrenbach ? Joseph Wirth ? Wilhelm Cuno ? Gustav Stresemann ? Wilhelm Marx ? Hans Luther ? Wilhelm Marx ? Hermann Muller ? Heinrich Bruning ? Franz von Papen ? Kurt von Schleicher Nacistin? Vokietija (1933?1945) Adolfas Hitleris ? Joseph Goebbels ? Count Schwerin von Krosigk (Pagrindinio ministro) Vokietijos Federacin? Respublika (1949?) Konrad Adenauer ? Ludwig Erhard ? Kurt Georg Kiesinger ? Willy Brandt ? Helmut Schmidt ? Helmut Kohl ? Gerhard Schroder ? Angela Merkel ? Olaf Scholz