Jaunagramatikiai ( vok. Junggrammatiker 'jaunieji gramatikai') ? XIX a. Vokietijos kalbotyros mokykla, ^[1] pirm? kart? pasi?liusi kalbotyros ?inias tikrinti pagal nat?rali?j? moksl? principus, konkre?iai ? jaunagramatikiai pasi?l? pastovi? fonetini? atitikmen? hipotez?. Jaunagramatiki? darbuose svarbiausias vaidmuo teko istorinei lyginamajai kalbotyrai , taikomai indoeuropeistikos srityje.

?ymiausi ?ios mokyklos atstovai:

• Otto Behaghel (1854?1936)
• Wilhelm Braune (1850?1926)
• Karl Brugmann (1849?1919)
• Berthold Delbruck (1842?1922)
• August Leskien (1840?1916)
• Adolf Noreen (1854?1925)
• Hermann Osthoff (1847?1909)
• Hermann Paul (1846?1921)
• Eduard Sievers (1850?1932)

Did?iausi jaunagramatizmo kritikai buvo: Georg Curtius , Mikołaj Habdank Kruszewski , Hugo Schuchardt , Graziadio Isaia Ascoli , Johannes Schmidt , Ferdinand de Saussure .

Jaunagramatizmas buvo vyraujanti XIX a. pabaigos ? XX a. I tre?dalio kalbotyros srov?; v?liau Vakaruose j? pakeit? kitos srov?s, o Soviet? S?jungoje jaunagramatiki? id?jos (?istorizmas kalbotyroje“) tur?jo teigiamos ?takos kovoje su Nikolajaus Maro ?naujuoju kalbos mokymu“. ^[2]

I?na?os [ redaguoti | redaguoti vikitekst? ]