Dialektika ( sen. gr. dialektik? , i? dialegomai ? kalbuosi, diskutuoju) ? bendroji tikrov?s visuotinio ry?io, jud?jimo ir vystymosi teorija, kuri joje vykstan?ius pakitimus ai?kina kiekviename objekte ar procese esan?iais vidiniais prie?taravimais, prie?ingomis tendencijomis; ta teorija pagr?stas bendrasis tikrov?s pa?inimo metodas ir m?stymo bei jo d?sni? mokslas.

Teoriniai principai [ redaguoti | redaguoti vikitekst? ]

Kaip metodas, dialektika prie?inga metafizikai . Dialektika tiria jud?jimo ir vystymosi d?sningum?, kur? formuluoja dialektikos d?sni? pavidalu, kategorijose, s?vokose , apibendrina nuolat besikaupian?ias ?inias apie pasaul? ir sudaro bendra teorin? ir metodologin? pagrind? jo pa?inimui. Pagrindinis dialektikos d?snis ? prie?ybi? kovos ir vienyb?s d?snis . Jis i?rei?kia kiekviename materijos i?sivystymo lygyje, gamtoje ir visuomen?je , vykstan?io jud?jimo, vystymosi, kitimo prie?ast? ir ?altin?. Kiekybini? pakitim? per?jimo ? kokybinius pakitimus d?snis atskleid?ia tikrov?s pakitim? mechanizm?. Kokybiniai pakitimai, kurie vyksta kaip senosios kokyb?s paneigimas, naujos atsiradimas, paprastesni? materijos form? virtimas sud?tingesn?mis, per?jimas i? ?emesnio jos i?sivystymo lygio ? auk?tesn?, leid?ia daryti i?vad? apie pa?ang? vystymosi pob?d?, kur? atspindi neigimo neigimo d?snis .

Svarbiausios dialektikos kategorijos ? atskiryb? , ypatingyb? ir bendryb? , prie?astis ir pasekm? , b?tinumas ir atsitiktinumas , galimyb? ir tikrov?, turinys ir forma , esm? ir rei?kinys . Objektyviosios dialektikos atspindys yra s?vok?, kuriomis ?mon?s naudojasi pa?inime, dialektika, dar kitaip vadinama subjektyvi?ja dialektika. Subjektyviosios dialektikos d?sniai kartu yra dialektin?s logikos , kuri tiria tikrov? atspindin?ias m?stymo formas bei j? raid?, d?sniai. Dialektikoje s?vokos atsiranda ir vystosi kaip pa?inimo art?jimas prie objektyviosios tiesos .

Dialektiniai pa?inimo principai:

1. tiesos konkretumas,
2. logi?kumo ir istori?kumo bei abstraktumo ir konkretumo vienov?,
3. pa?inimo ry?ys su praktika, kuri yra pa?inimo pagrindas, varomoji j?ga, tikslas ir kriterijus.

Vystymosi etapai ir formos [ redaguoti | redaguoti vikitekst? ]

Skiriami ?ie pagrindiniai dialektikos vystymosi etapai:

• senov?s m?stytoj? stichin?, naivioji dialektika,
• renesanso materialist? dialektika,
• idealistin? klasikin?s vokie?i? filosofijos dialektika,
• XIX a. rus? revoliucini? demokrat? dialektika,
• marksistin? leninin? dialektika.

Kaip pasaul??i?ros, bendrosios b?ties teorijos ir m?stymo metodo, dialektikos u?uomazg? buvo dar senov?s ind? , kin? filosofijoje (pvz., daosizme ). Senov?s graik? Mileto mokyklos , ypa? Heraklito , dialektika yra ai?kesnio ir pilnesnio pavidalo. Heraklitas teig?, jog pasaulyje viskas nepaliaujamai juda ir kinta; ?io kitimo prie?astimi jis laik? gamtos rei?kini? vidinius prie?taravimus. S?vok? dialektik? idealisti?kai nagrin?jo Sokratas ir Platonas . Jie pripa?ino b?ties ir neb?ties, jud?jimo ir rimties vienov?. Svarbus etapas dialektikos raidoje ? Aristotelio filosofija. Jis pl?tojo materijos ir formos, kaip potencialios ir realios b?ties teorij?, nagrin?jo kai kurias dialektinio m?stymo formas. Neoplatonikai pirmaisiais m?s? eros am?iais pateik? idealistin? b?ties dialektikos koncepcij?.

P. Abelaras dialektik? laik? metodu, kuriuo tiesa nuo netiesos atskiriama grynu i?protavimu. Renesanso prad?ioje Nikolajus Kuzietis analizavo prie?ybi? (?inojimo ir ne?inojimo, maksimumo ir minimumo) sutapim?, j? s?veik?. D?. Brunas pripa?ino vis? gamtos element? vienov? ir ry??, organini? ir neorganini? element?, psichikos ir med?iagos vienov?. Dialektikos bruo?? esama R. Dekarto (raidos principas kosmologijoje), B. Spinozos (laisv?s ir b?tinyb?s tarpusavio ry?io analiz?), G. V. Leibnico (nenutr?kstamo materijos ir jud?jimo ry?io principas) filosofijoje. Daugel? savo gyvenamo laikotarpio visuomeninio gyvenimo rei?kini? dialekti?kai ai?kino D. Didro ir ?. ?. Ruso .

Naujas dialektikos raidos etapas ? klasikin? vokie?i? filosofija, kuri rutuliojo dialektik? idealistiniu pagrindu ir laik? j? universaliu pa?inimo metodu. ?? etap? prad?jo I. Kanto ?grynojo proto“ antinomij? teorija. J. G. Ficht? , F. V. ?elingas , G. V. F. H?gelis , siekdami ?veikti Kanto agnosticizm? , toliau vyst? idealistin? dialektik?. H?gelis suk?r? filosofin? sistem?, kurios pagrind? sudaro b?ties teorija ir dialektikos, kaip tikrov?s raidos mokslas. Anot H?gelio, b?tis esanti login?s prigimties, tad dialektinis tikrov?s vystymasis priklaus?s nuo dialektinio id?jos (minties) vystymosi. Jo esm? sudaro nuolatinis prie?ingum?, sukeliam? id?jos vystymosi etap?, ?veikimas. Tuo remdamasis H?gelis suformulavo dialektikos d?snius: prie?ybi? vienyb?s ir kovos, kiekybini? pakitim? per?jimo ? kokybinius, neigimo neigimo. H?gelio dialektika ? auk??iausio lygio idealistin? dialektika.

Rus? revoliuciniai demokratai V. Belinskis, A. Gercenas, N. ?erny?evskis, kritikavo H?gelio idealizm?, steng?si j? pagr?sti materialisti?kai. K. Markso ir F. Engelso dialektika, paremta materialistiniais pagrindais, yra H?gelio dialektikos prie?ingyb?. Ji tiria bendruosius jud?jimo, tikrov?s vystymosi ir ?mogaus m?stymo d?snius.

Idealistin?s dialektikos element? esama Vyd?no filosofijoje. ^[1]

Taip pat skaitykite [ redaguoti | redaguoti vikitekst? ]

Prie?ybi? vienov?s ir kovos d?snis

?altiniai [ redaguoti | redaguoti vikitekst? ]